Atsikėliau pakankamai žvali, nors galva vis sukosi nuo vyno pertekliaus, o kas? Gyvenimas yra geras, žinau tai. Netoliese išgirdau skambančius varpus, ką? Jau 9?? Šiandien vėluoju į darbo užklausą! Viską greit pagriebusi, susirišusi bet kaip plaukus į kuodą, nubėgau mautis batelių. Susitikimas turėjo vykti 9:10, o aš pavėlavau dar ir į autobusą, reiks bėgt. Bėgau kiek kojos nešė, žmonės gėrėdamiesi bundančia gamta visai manęs nepastebėjo.
-Aj!!
Mano visi lapai su segtuvais išlėkė ir nuplasnojo kas kur.
- Oi, atleiskite! Labai atsiprašau.
Atsistojau. Blauzdos vietoje pėdkelnės buvo visiškai suplyšusios, bet didesnis apmaudas buvo dėl visų užrašų.
- Aii, koks jau skirtumas..
Rinkau šalia esančius lapus, kurie buvo visi permirkę pavasarinėse balose.
- Gal galiu kuo nors padėti?
Tik dabar pažiūrėjau į jo veidą. Jis buvo glotnus, akys mėlynos kaip dangus, jose mačiau visą pasaulį, šypsena buvo tokia kvaila, kad jaučiausi didesnė kvailė už jį.
- Ne, nieko nereikia.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - jis skubomis pradėjo rinkti lapus, bėgti ant kelio, gaudyti vėjo nešamą segtuvą, vaizdas buvo tikrai juokingas.
Sukikenau. Gal ir ne taip blogai.
Jis nusišypsojo vėl ta kvaila šypsena ir priėjo prie manęs su šūsniu popiergalių,kurie dabar atrodė tokie kvaili.
- Dėkui, - griebiau segtuvą su visu šusniu sau ir ruošiausi eiti, bet jis neleido, siūlėsi vis pavežėsiantis.. - Aš tikrai turiu ką veikti.
- Aš tiesiog jus nuvešiu.
-Ne, dėkoju, turiu dvi kojas su kuriom ir nueisiu.
Viską pasiėmiau ir pradėjau žingsniuoti iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau ir pradėjau bėgti, už nugaros girdėjosi jo balsas, neaiškus,čaižus, bet balsas..
