AFTERvakarėėėėėėėlis 7.

- Tai tave priėmė? Nu turėsim dėl ko švęsti! - Julė šaukė vidurį gatvės.
Jaučiausi keistai.
- Taaaaaaaaaaaaaaaaaaip, bet gal galim baigti rėkauti, glušeeeee??!! - Rėkiau, buvo juokinga.
-O tavo boselis gražus? - Spindinčiomis akimis pažiūrėjo į mane mano geriausia draugė.
- Amm..nuu.. nu ok, jis žiauuriai gražuus.
- Tai pala. Pirma, pavėlavai. Atra, atsitrenkei į kažkokį vaikiną, o trečia tave priėmė ir tavo bosas gražus, eina sauu
- Žinok, per plauką aš ten patekau, spėju jam pasidarė gaila, dėl visko, dėl atsitikimų ir dėl to,kad šiandien atrodžiau taip "nuostabiai".
- Eiik jau, jis pamatė,kad tu būsi puiki pagalbininkė, pamatysi.
- Nu gaall..
- Gal jo numeri gali duoti?
- Apsišiiiik, - neskaudžiai trenkiau Julei per galvą.
- K čia dirbi, - suniurzgėjo, - nu ir gerai, pati gausiu..
Nusižvengiau.


(visąą dieną pirkom drabužius,matavomės, vieną akimirką galvojau įkristi į prada rūbų krūvą,bet atėjo apsaugininkas ir teko bėgti, skauda kojas).


jau 17:29 h, reikia ruoštis,nes  jau greit į klubą.

didelė laukta diena III

-Amm, ne nieko, - išsiviepiau kaip tas vaikinas šiandien ryte.
- Na gerai, kodėl jie tokie purvini? - jis kilstelėjo antakį, pavydžiu jam,aš to nemoku.
Pažiūrėjau į lapus:
- Ammm, na, ryte nutiko toks įvykis,aš atsitrenkiau į tokį dur..vaikiną ir visi lapai pakilo į viršų,ir..
- Na gerai, peržiūrėsiu paskui, na ,o jūs priimta.
-Tikrai,o Dieve, dėkoju labai.
- Nėr už ką, darbą pradedate nuo rytojaus,prašau nevieluoti, - jis nusišypsojo ir pažiūrėjo į duris.
- Viso geriausio.

didelė laukta diena IIdalis

- Kur jūs taip ilgai buvote? Manote mes laukiame kiekvieno? Šis darbas atsakingims žmonėms, mes neturime daug laiko! Eikite greičiau ten, direktorius bus supykęs.
Nieko neatsakiau, kažkaip aš net negirdėjau, tikriausiai dėl to, nes susijaudinimas užgulė ausis.
Pabeldžiau į duris.
- Prašau, - už durų išgirdau malonų vyrišką balsą.
- Laba diena, - virpančiu balsu tariau atidarydama duris.
- Prašau,sėskitės, Jūs būsite..
- Suzan. Suzan Greit, - tariau pertraukdama tą vyrą, tikriausiai tai buvo klaida, nes jo ramus veidas persikreipė į rimtą,jis nusiėmė akinius.
- Tu Suzan Greit? Ta mergina iš degančio pastato?
Mano rankos suvirpėjo, liežuvis užsirietė, akyse pradėjo kauptis ašaros, gumulas gerklėje vis didėjo.
-Oii, atleiskite, aš nenorėjau, - jis stengėsi mane nuraminti.
Susikaupiau ir nusiraminau:
- Viskas gerai, - atsisėdau ant kėdės, - galime tęsti?
Jis linktelėjo.
- Taigi, ką manai apie pavaduotojos darbą?
- Tai būtų puiku.
Jis pažiūrėjo į mano lapų krūvą, bandžiau ją paslėpti po švarku.
- Galima pažiūrėti?
-Ar tikrai reikia? ,- šiek tiek prisimerkiau.
- Duok.
- Prašau, - drebančia ranka ištiesiau ir įsižiūrėjau į veidą,
Jis buvo smėlio rudumo, akys rudos,kaip mano, plaukai rudi ir šonai nuskusti, atrodė madingas, bet su kostiumu, turėjo antakyję auskarą, jaunas, tikriausiai perėmė verslą iš tėčio.
- Ko ta ip užsižiūrėjot? - juokas.

didelė laukta diena

Atsikėliau pakankamai žvali, nors galva vis sukosi nuo vyno pertekliaus, o kas? Gyvenimas yra geras, žinau tai. Netoliese išgirdau skambančius varpus, ką? Jau 9?? Šiandien vėluoju į darbo užklausą! Viską greit pagriebusi, susirišusi bet kaip plaukus į kuodą, nubėgau mautis batelių. Susitikimas turėjo vykti 9:10, o aš pavėlavau dar ir į autobusą, reiks bėgt. Bėgau kiek kojos nešė, žmonės gėrėdamiesi bundančia gamta visai manęs nepastebėjo.
-Aj!!
Mano visi lapai su segtuvais išlėkė ir nuplasnojo kas kur.
- Oi, atleiskite! Labai atsiprašau.
Atsistojau. Blauzdos vietoje pėdkelnės buvo visiškai suplyšusios, bet didesnis apmaudas buvo dėl visų užrašų.
- Aii, koks jau skirtumas..
Rinkau šalia esančius lapus, kurie buvo visi permirkę pavasarinėse balose.
- Gal galiu kuo nors padėti?
Tik dabar pažiūrėjau į jo veidą. Jis buvo glotnus, akys mėlynos kaip dangus, jose mačiau visą pasaulį, šypsena buvo tokia kvaila, kad jaučiausi didesnė kvailė už jį.
- Ne, nieko nereikia.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - jis skubomis pradėjo rinkti lapus, bėgti ant kelio, gaudyti vėjo nešamą segtuvą, vaizdas buvo tikrai juokingas.
Sukikenau. Gal ir ne taip blogai.
Jis nusišypsojo vėl ta kvaila šypsena ir priėjo prie manęs su šūsniu popiergalių,kurie dabar atrodė tokie kvaili.
- Dėkui, - griebiau segtuvą su visu šusniu sau ir ruošiausi eiti, bet jis neleido, siūlėsi vis pavežėsiantis.. - Aš tikrai turiu ką veikti.
- Aš tiesiog jus nuvešiu.
-Ne, dėkoju, turiu dvi kojas su kuriom ir nueisiu.
Viską pasiėmiau ir pradėjau žingsniuoti iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau ir pradėjau bėgti, už nugaros girdėjosi jo balsas, neaiškus,čaižus, bet balsas..

cha, negi saulė vėl prašvito?3

Išvydusi pavasario žilumą nustebau. Visur buvo žalia, nors dar tik Kovo pradžia..o gal?..
- Kokia šiandien diena?
- Balandžio 4, o kas?
Jau praėjo 2 mėnesiai..
- Ne, nieko.  Kas ten? - susiraukiau, nes pamačiau naują  parduotuvę.
- Aaa.. čia nauja atsidariusi bandelių parduotuvė. Aš tau kartais atnešu šokoladinių iš ten ir šiaip neišsigąsk, daug kas pasikeitė.
- Eime į  parkelį, - nenorėjau daug kalbėti, viskas buvo ir taip per daug sumauta, "daug kas pasikeitė", taip sakė Odrijus, manau jis teisus.
Parkelis buvo pustuštis, tik stambi moteris vedžiojo didelį labradorų veislės šunį. Atsisėdome priešais fontaną ir gerėjomės vaizdu.
- Ar dar yra tas kinų restoranas, kur tą dieną buvai mane nusivedęs vakarienės?
- Taip, daug žmonių po to ten lankėsi ir verslas nežlugo.
- Gal nori nueiti ten pavalgyti?
- Išalkai?- jis nusijuokė.
- Manau neprošal būtų užkąsti, - nusišypsojau jam, o mano veidą nušvietė saulė.
Jaučiausi miglotai, aplinkui rodėsi buvo dulkėta ir blanku..
- Apie ką galvoji?
- Mąstau, kad čia labai tylu.
- O ar taip ne visuomet būdavo, a?
- Ai, jau net nežinau, - nuleidau galvą ir man sudūrė į pilvą. - Ūh.., - susmukau ant plytelėmis išmargintos gatvės.
- Siuz, kaip tu? Kas yra?
- Man negera..
Nualpau.

PO 2 MĖNESIŲ..
- Na ką merginos, į sveikatą! Gurkštelėjome vyno ir sužiūrome viena į kitą.
- Megan, kaip tau su Džonu? Sakei pykstatės? - paklausė Julija.
- Na dabar jau viskas gerai, - ji tiesiog nusišypsojo. - O tau kaip, Siuze?
- Amm..su kuo?
- Na su Odrijum?
- Ką? Nesakiau? Jis išvyko, - mano lūpų galiukai šiek tiek nuslydo žemyn.
Kai man vėl pablogėjo, gulėjau mėnesį sanatorijoje. Kas dieną jis mane lankydavo. bet jo darbas labai įtemtas ir jis išvyko, bet pasakė " Kai grįšiu, pirmas žmogus kurį noriu pamatyti esi tu.", gal tai ir gerai, nežinau.
- O tu jam nieko nejauti? - iš virtuvės išlindo Kristė, kuri ruošė salotas.
- Geras klausimas, nežinau. Po Edo nebejaučiu nieko.
- Nesąąąąąmonė! , - sušuko Megan. - Tu neturi užsiklijuoti sau ant kaktos " Viskas", Dievaži! Siuze, tau tik 23 metai ir tu jau elgiesi kaip kokia 60 metų senutė!
- Eii, Megan, gi jai sunku, - bandė mane užjausti Julė.
- Aš viską suprantu, bet gyventi prisiminimais neverta. Reikia keltis ir eiti, ar ne?
- Aš ir einu, bet pasirengusi rimtiems ar iš vis santykiams, dar nesu, - gurkštelėjau darm vieną lašą vyno.
- O kas pasirengę? - truputį su sarkazmu sumurmėjo M.
Iš už sienos išlindo Kristen su salotomis:
- Pavyzdžiui aš manau, kad kiekvienam ateina metas, manau kai grįš Odris viskas susitvarkys, beje, kada jis grįšta?
- Po 7 mėnesių...
- Tai manau dar daug kas keisis, bet gal tau reikėtų prasiblaškyti, gal einam rytoj vakare į tą naujai atsidariusį     klubą   Silent gatvėje?
- Gal ir visai gera mintis, - net pati nesupratau ką pasakiau, ką? Negi sutikau?
- Tai OK, rytoj 19:00 h, prie to klubo, gerai pasiausim, - Julė atsisuko į mane. - O mes rytoj eisim apsipirkti!
Apsipirkti, prisimenu tai buvo žodis kurį aš tiesiog išrėkdavau. kai tik gaudavome su Jule algas iš kart bėgdavome į mažąsias gatveles, kuriose visuomet rasdavome naujausių kolekcijų rūbus. Tai buvo mūsų kaip ir paslaptis.

man negera, kodėl jis išėjo 2

Odrijus visą vakarą žiūrėjo į mane. Tiesiog žiūrėjo.
- Kažkas su manimi blogai? - susirūpinau dėl savo išvaizdos, keliom sekundėm pamiršau jį(Edą), ne, vėl prisiminiau.
- Ką? - O pradėjo juoktis, - viskas gerai su tavimi!
Kažkada norėjau,kad jis mane mylėtų, priglaustų kai būtų blogai, jaustų mano šypseną ar ašaras ir už daugybės kilomentrų, o dabar..dabar jis mano guodėjas - žmogus kuris mane gelbsti iš depresijos liūno.
- Ką galvoji? - jis prisėjo šalia.
- Galvoju, kad per ilgai tu mane jau kenti. Pasilgau Edo.
- Jo pasiilgo visi, mažiau ar daugiau, bet visi.
- Kas buvo po to?
- Po ko? -  Odrijus kilstelėjo antakį.
- Po to, kai jis mane bučiavo ir pasakė sudie?
- Galima sakyti jis buvo lyg tas vandens lašas kurio reikėjo,kad gaisras dingtų, man tai atrodė neįtikėtina, jis užgožė viską, ugnis silpo, atras aukštas atsilaisvino ir mes galėjome įbėgti, tu buvai ten, gulėjai, tavo rudi plaukai raizgėsi aplink tavo rankas, o tavo veido beveik nesimatė, iš pradžių galvojome, kad tavo veidas..kad jis nudegė, bet  ši mintis greit dingo.
- Kas jam buvo?
- Kaip manai? Jis krito iš antro aukšto ir tai buvo labai kilnus žygdarbis, tu įsivaizduok, jokia vandens žarna nesuvaldė ugnies, o jo prisilietimas ją tiesiog nuvijo, jis ketinosi stotis, bet jam nebeleido, jis pasruvo..daugiau tikiuosi nebereikės.
Sėdėjau ir mačiau tai galvoja. Tai atrodė labai baisu, labai žygdarbiška ir labai nuostabu, o gal žiauru.
- Jis galėjo tiesiog su tavim sudegti, arba save paaukoti. Tai naujai išrastas prietaisas, na jo kombinzonas, jis buvo lyg ugnies gesintuvas, tai labai mistiška.
- Viskas gerai, bet ar nebuvo kitos išeities?
-  Suzan, - jis šiek tiek pašaipiai šyptelėjo. - Jis turėjo visas galimybes tave išgelbėti, jeigu jis būtų šokęs su tavim,žinai kas būtų buvę, tu būtum sudegusi, jis tiesiog paaukojo save dėl tavęs, Edas žinojo ką daro.|
- Nežinau dėl ko man taip yra, bet aš suprantu. Daugelis žmonių patyrę gaisrus, artimų žmonių nelaimes nebežino kur dėtis, - pakėliau akis ir pažiūrėjau į jo pilkąsias siaubūnes. - Dabar mane gelbsti tik tavo šiluma, - prisiglaudžiau prie Odrijaus. - Ačiū, Tau.
Mes tylėjome. Tylėjome ilgai. Nieko nenorėjome vienas kitam sakyti, bet ar to reikėjo? Nieko nereikėjo. Tik kelių šypsenų.
- Beje, tavo tėvai jau pusiaukėlėj į Paryžių, jie labai jaudinasi dėl tavęs.
- Pf, nėra ko, viskas "gerai".
- Ei, nebūk tokia.
_SŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪZAN!!!
O Dieve, Dieve Dieve Dieve Dieve.. Julija.
- Kaip tu? - ji prilėkė prie manęs ir iš kart sugrėbė už veido. - Kaip tu atrodai, tau būtinai reikia save prižiūrėti, kokia išblyškusi! Kaip tik visko pasiėmiau, lūpų blizgių, lakų, šešėlių, akių pieštukų....
- Jul, baik, prašauuuu, - nusviedžiau ant žemės visus jos tuos "laimės nešėjus" nuo lovos ir atsipūsdama atsiguliau.
- Kas jai? - išpūtusi akis paklausė rudaplaukio.
- Julija, jai reikia pailsėti...
- Aš suprantu, bet ji jau aštuonias savaites guli ir beje atrodo kaip zombė, atleisk, Siuzan, bet tai tiesa!
- Dėkui, - šyptelėjau,- aš ir pati žinau, drauge.
- Ach.. aš tave suprantu, bet tai negali toliau tęstis, jeigu tu taip gulėsi..aš manau,kad tau tikrai geriau nesidarys.
Nusukau veidą ir bandžiau klausytis paukščių giesmių.
- Siuze, gal ji ir teisi? - Odrijus bandė viską taisyti. - Gal tau reikia atsikelti ir gyventi toliau?
Atsisukau.
- Ir kaip man tai daryti? Manot man lengva?
- O kam lengva?! - Odris šaukė ant manęs. - Tu neįsivaizduoji kaip aš norėčiau būti Edo vietoj ir, kad dabar tu galėtum tiesiog su juo vaikščioti gatve ir džiaugtis pavasariu! Galvoji man nesunku žiūrėti į tave? Silpstančia    ne kas valandą, o kas minutę! Kiekvieną akimirką jaudintis, kad tau nepablogėtų. Tu jau septintą kartą klausi kaip viskas vyko, o aš septintą kartą turiu viską prisiminti tavo akivaizdoje, be visų prisiminimų kai tu miegi, ar kai einu tau pirkti kakavos! Prašau, negalvok taip..
Nežinojau ką pasakyti. Julija jau senokai buvo išsinešdinusi iš kambario.
- Atleisk.
- Ne, niekis.
- Atleisk.
- Siuzan, viskas gerai..
- Aš nežinojau.
- Dabar žinosi.
- Prašau, atleisk.
- Atleidžiu.
- Aš bijau.
- Aš taip pat.
- Nori pasivaikščioti?
Jis pakėlė akis.
- Labiau už bet ką.
- Tai einam.

ir taip viskas prasidėjo 1

-Kaip tau?
-Kaip man?! O kaip tu manai?
Jo akys degė, degė iš nevilties, atrodė lyg jis tuoj sudegs..sudegs..
-Prašau, pasakyk man..
-Tai nieko nekeičia, nei aš, nei jis to nenorėjome.
-Pati matai kaip viskas baigėsi.. - jis susikišo rankas į kišenes ir priėjo prie praviro lango. - Jis pats tai pasirinko, Siuzan.
-Viskas per mane, Odrijau, per mane.
Jis išėjo. Viskas liko. Kodėl ir jis nori mane palikti. Aš to nesirinkau. Edas išėjo. Išėjo man prieš akis. Kodėl taip atsitiko? Viskas. Man man reikia pailsėti.