- Kur jūs taip ilgai buvote? Manote mes laukiame kiekvieno? Šis darbas atsakingims žmonėms, mes neturime daug laiko! Eikite greičiau ten, direktorius bus supykęs.
Nieko neatsakiau, kažkaip aš net negirdėjau, tikriausiai dėl to, nes susijaudinimas užgulė ausis.
Pabeldžiau į duris.
- Prašau, - už durų išgirdau malonų vyrišką balsą.
- Laba diena, - virpančiu balsu tariau atidarydama duris.
- Prašau,sėskitės, Jūs būsite..
- Suzan. Suzan Greit, - tariau pertraukdama tą vyrą, tikriausiai tai buvo klaida, nes jo ramus veidas persikreipė į rimtą,jis nusiėmė akinius.
- Tu Suzan Greit? Ta mergina iš degančio pastato?
Mano rankos suvirpėjo, liežuvis užsirietė, akyse pradėjo kauptis ašaros, gumulas gerklėje vis didėjo.
-Oii, atleiskite, aš nenorėjau, - jis stengėsi mane nuraminti.
Susikaupiau ir nusiraminau:
- Viskas gerai, - atsisėdau ant kėdės, - galime tęsti?
Jis linktelėjo.
- Taigi, ką manai apie pavaduotojos darbą?
- Tai būtų puiku.
Jis pažiūrėjo į mano lapų krūvą, bandžiau ją paslėpti po švarku.
- Galima pažiūrėti?
-Ar tikrai reikia? ,- šiek tiek prisimerkiau.
- Duok.
- Prašau, - drebančia ranka ištiesiau ir įsižiūrėjau į veidą,
Jis buvo smėlio rudumo, akys rudos,kaip mano, plaukai rudi ir šonai nuskusti, atrodė madingas, bet su kostiumu, turėjo antakyję auskarą, jaunas, tikriausiai perėmė verslą iš tėčio.
- Ko ta ip užsižiūrėjot? - juokas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą