AFTERvakarėėėėėėėlis 7.

- Tai tave priėmė? Nu turėsim dėl ko švęsti! - Julė šaukė vidurį gatvės.
Jaučiausi keistai.
- Taaaaaaaaaaaaaaaaaaip, bet gal galim baigti rėkauti, glušeeeee??!! - Rėkiau, buvo juokinga.
-O tavo boselis gražus? - Spindinčiomis akimis pažiūrėjo į mane mano geriausia draugė.
- Amm..nuu.. nu ok, jis žiauuriai gražuus.
- Tai pala. Pirma, pavėlavai. Atra, atsitrenkei į kažkokį vaikiną, o trečia tave priėmė ir tavo bosas gražus, eina sauu
- Žinok, per plauką aš ten patekau, spėju jam pasidarė gaila, dėl visko, dėl atsitikimų ir dėl to,kad šiandien atrodžiau taip "nuostabiai".
- Eiik jau, jis pamatė,kad tu būsi puiki pagalbininkė, pamatysi.
- Nu gaall..
- Gal jo numeri gali duoti?
- Apsišiiiik, - neskaudžiai trenkiau Julei per galvą.
- K čia dirbi, - suniurzgėjo, - nu ir gerai, pati gausiu..
Nusižvengiau.


(visąą dieną pirkom drabužius,matavomės, vieną akimirką galvojau įkristi į prada rūbų krūvą,bet atėjo apsaugininkas ir teko bėgti, skauda kojas).


jau 17:29 h, reikia ruoštis,nes  jau greit į klubą.

didelė laukta diena III

-Amm, ne nieko, - išsiviepiau kaip tas vaikinas šiandien ryte.
- Na gerai, kodėl jie tokie purvini? - jis kilstelėjo antakį, pavydžiu jam,aš to nemoku.
Pažiūrėjau į lapus:
- Ammm, na, ryte nutiko toks įvykis,aš atsitrenkiau į tokį dur..vaikiną ir visi lapai pakilo į viršų,ir..
- Na gerai, peržiūrėsiu paskui, na ,o jūs priimta.
-Tikrai,o Dieve, dėkoju labai.
- Nėr už ką, darbą pradedate nuo rytojaus,prašau nevieluoti, - jis nusišypsojo ir pažiūrėjo į duris.
- Viso geriausio.

didelė laukta diena IIdalis

- Kur jūs taip ilgai buvote? Manote mes laukiame kiekvieno? Šis darbas atsakingims žmonėms, mes neturime daug laiko! Eikite greičiau ten, direktorius bus supykęs.
Nieko neatsakiau, kažkaip aš net negirdėjau, tikriausiai dėl to, nes susijaudinimas užgulė ausis.
Pabeldžiau į duris.
- Prašau, - už durų išgirdau malonų vyrišką balsą.
- Laba diena, - virpančiu balsu tariau atidarydama duris.
- Prašau,sėskitės, Jūs būsite..
- Suzan. Suzan Greit, - tariau pertraukdama tą vyrą, tikriausiai tai buvo klaida, nes jo ramus veidas persikreipė į rimtą,jis nusiėmė akinius.
- Tu Suzan Greit? Ta mergina iš degančio pastato?
Mano rankos suvirpėjo, liežuvis užsirietė, akyse pradėjo kauptis ašaros, gumulas gerklėje vis didėjo.
-Oii, atleiskite, aš nenorėjau, - jis stengėsi mane nuraminti.
Susikaupiau ir nusiraminau:
- Viskas gerai, - atsisėdau ant kėdės, - galime tęsti?
Jis linktelėjo.
- Taigi, ką manai apie pavaduotojos darbą?
- Tai būtų puiku.
Jis pažiūrėjo į mano lapų krūvą, bandžiau ją paslėpti po švarku.
- Galima pažiūrėti?
-Ar tikrai reikia? ,- šiek tiek prisimerkiau.
- Duok.
- Prašau, - drebančia ranka ištiesiau ir įsižiūrėjau į veidą,
Jis buvo smėlio rudumo, akys rudos,kaip mano, plaukai rudi ir šonai nuskusti, atrodė madingas, bet su kostiumu, turėjo antakyję auskarą, jaunas, tikriausiai perėmė verslą iš tėčio.
- Ko ta ip užsižiūrėjot? - juokas.

didelė laukta diena

Atsikėliau pakankamai žvali, nors galva vis sukosi nuo vyno pertekliaus, o kas? Gyvenimas yra geras, žinau tai. Netoliese išgirdau skambančius varpus, ką? Jau 9?? Šiandien vėluoju į darbo užklausą! Viską greit pagriebusi, susirišusi bet kaip plaukus į kuodą, nubėgau mautis batelių. Susitikimas turėjo vykti 9:10, o aš pavėlavau dar ir į autobusą, reiks bėgt. Bėgau kiek kojos nešė, žmonės gėrėdamiesi bundančia gamta visai manęs nepastebėjo.
-Aj!!
Mano visi lapai su segtuvais išlėkė ir nuplasnojo kas kur.
- Oi, atleiskite! Labai atsiprašau.
Atsistojau. Blauzdos vietoje pėdkelnės buvo visiškai suplyšusios, bet didesnis apmaudas buvo dėl visų užrašų.
- Aii, koks jau skirtumas..
Rinkau šalia esančius lapus, kurie buvo visi permirkę pavasarinėse balose.
- Gal galiu kuo nors padėti?
Tik dabar pažiūrėjau į jo veidą. Jis buvo glotnus, akys mėlynos kaip dangus, jose mačiau visą pasaulį, šypsena buvo tokia kvaila, kad jaučiausi didesnė kvailė už jį.
- Ne, nieko nereikia.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - jis skubomis pradėjo rinkti lapus, bėgti ant kelio, gaudyti vėjo nešamą segtuvą, vaizdas buvo tikrai juokingas.
Sukikenau. Gal ir ne taip blogai.
Jis nusišypsojo vėl ta kvaila šypsena ir priėjo prie manęs su šūsniu popiergalių,kurie dabar atrodė tokie kvaili.
- Dėkui, - griebiau segtuvą su visu šusniu sau ir ruošiausi eiti, bet jis neleido, siūlėsi vis pavežėsiantis.. - Aš tikrai turiu ką veikti.
- Aš tiesiog jus nuvešiu.
-Ne, dėkoju, turiu dvi kojas su kuriom ir nueisiu.
Viską pasiėmiau ir pradėjau žingsniuoti iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau ir pradėjau bėgti, už nugaros girdėjosi jo balsas, neaiškus,čaižus, bet balsas..