cha, negi saulė vėl prašvito?3

Išvydusi pavasario žilumą nustebau. Visur buvo žalia, nors dar tik Kovo pradžia..o gal?..
- Kokia šiandien diena?
- Balandžio 4, o kas?
Jau praėjo 2 mėnesiai..
- Ne, nieko.  Kas ten? - susiraukiau, nes pamačiau naują  parduotuvę.
- Aaa.. čia nauja atsidariusi bandelių parduotuvė. Aš tau kartais atnešu šokoladinių iš ten ir šiaip neišsigąsk, daug kas pasikeitė.
- Eime į  parkelį, - nenorėjau daug kalbėti, viskas buvo ir taip per daug sumauta, "daug kas pasikeitė", taip sakė Odrijus, manau jis teisus.
Parkelis buvo pustuštis, tik stambi moteris vedžiojo didelį labradorų veislės šunį. Atsisėdome priešais fontaną ir gerėjomės vaizdu.
- Ar dar yra tas kinų restoranas, kur tą dieną buvai mane nusivedęs vakarienės?
- Taip, daug žmonių po to ten lankėsi ir verslas nežlugo.
- Gal nori nueiti ten pavalgyti?
- Išalkai?- jis nusijuokė.
- Manau neprošal būtų užkąsti, - nusišypsojau jam, o mano veidą nušvietė saulė.
Jaučiausi miglotai, aplinkui rodėsi buvo dulkėta ir blanku..
- Apie ką galvoji?
- Mąstau, kad čia labai tylu.
- O ar taip ne visuomet būdavo, a?
- Ai, jau net nežinau, - nuleidau galvą ir man sudūrė į pilvą. - Ūh.., - susmukau ant plytelėmis išmargintos gatvės.
- Siuz, kaip tu? Kas yra?
- Man negera..
Nualpau.

PO 2 MĖNESIŲ..
- Na ką merginos, į sveikatą! Gurkštelėjome vyno ir sužiūrome viena į kitą.
- Megan, kaip tau su Džonu? Sakei pykstatės? - paklausė Julija.
- Na dabar jau viskas gerai, - ji tiesiog nusišypsojo. - O tau kaip, Siuze?
- Amm..su kuo?
- Na su Odrijum?
- Ką? Nesakiau? Jis išvyko, - mano lūpų galiukai šiek tiek nuslydo žemyn.
Kai man vėl pablogėjo, gulėjau mėnesį sanatorijoje. Kas dieną jis mane lankydavo. bet jo darbas labai įtemtas ir jis išvyko, bet pasakė " Kai grįšiu, pirmas žmogus kurį noriu pamatyti esi tu.", gal tai ir gerai, nežinau.
- O tu jam nieko nejauti? - iš virtuvės išlindo Kristė, kuri ruošė salotas.
- Geras klausimas, nežinau. Po Edo nebejaučiu nieko.
- Nesąąąąąmonė! , - sušuko Megan. - Tu neturi užsiklijuoti sau ant kaktos " Viskas", Dievaži! Siuze, tau tik 23 metai ir tu jau elgiesi kaip kokia 60 metų senutė!
- Eii, Megan, gi jai sunku, - bandė mane užjausti Julė.
- Aš viską suprantu, bet gyventi prisiminimais neverta. Reikia keltis ir eiti, ar ne?
- Aš ir einu, bet pasirengusi rimtiems ar iš vis santykiams, dar nesu, - gurkštelėjau darm vieną lašą vyno.
- O kas pasirengę? - truputį su sarkazmu sumurmėjo M.
Iš už sienos išlindo Kristen su salotomis:
- Pavyzdžiui aš manau, kad kiekvienam ateina metas, manau kai grįš Odris viskas susitvarkys, beje, kada jis grįšta?
- Po 7 mėnesių...
- Tai manau dar daug kas keisis, bet gal tau reikėtų prasiblaškyti, gal einam rytoj vakare į tą naujai atsidariusį     klubą   Silent gatvėje?
- Gal ir visai gera mintis, - net pati nesupratau ką pasakiau, ką? Negi sutikau?
- Tai OK, rytoj 19:00 h, prie to klubo, gerai pasiausim, - Julė atsisuko į mane. - O mes rytoj eisim apsipirkti!
Apsipirkti, prisimenu tai buvo žodis kurį aš tiesiog išrėkdavau. kai tik gaudavome su Jule algas iš kart bėgdavome į mažąsias gatveles, kuriose visuomet rasdavome naujausių kolekcijų rūbus. Tai buvo mūsų kaip ir paslaptis.

man negera, kodėl jis išėjo 2

Odrijus visą vakarą žiūrėjo į mane. Tiesiog žiūrėjo.
- Kažkas su manimi blogai? - susirūpinau dėl savo išvaizdos, keliom sekundėm pamiršau jį(Edą), ne, vėl prisiminiau.
- Ką? - O pradėjo juoktis, - viskas gerai su tavimi!
Kažkada norėjau,kad jis mane mylėtų, priglaustų kai būtų blogai, jaustų mano šypseną ar ašaras ir už daugybės kilomentrų, o dabar..dabar jis mano guodėjas - žmogus kuris mane gelbsti iš depresijos liūno.
- Ką galvoji? - jis prisėjo šalia.
- Galvoju, kad per ilgai tu mane jau kenti. Pasilgau Edo.
- Jo pasiilgo visi, mažiau ar daugiau, bet visi.
- Kas buvo po to?
- Po ko? -  Odrijus kilstelėjo antakį.
- Po to, kai jis mane bučiavo ir pasakė sudie?
- Galima sakyti jis buvo lyg tas vandens lašas kurio reikėjo,kad gaisras dingtų, man tai atrodė neįtikėtina, jis užgožė viską, ugnis silpo, atras aukštas atsilaisvino ir mes galėjome įbėgti, tu buvai ten, gulėjai, tavo rudi plaukai raizgėsi aplink tavo rankas, o tavo veido beveik nesimatė, iš pradžių galvojome, kad tavo veidas..kad jis nudegė, bet  ši mintis greit dingo.
- Kas jam buvo?
- Kaip manai? Jis krito iš antro aukšto ir tai buvo labai kilnus žygdarbis, tu įsivaizduok, jokia vandens žarna nesuvaldė ugnies, o jo prisilietimas ją tiesiog nuvijo, jis ketinosi stotis, bet jam nebeleido, jis pasruvo..daugiau tikiuosi nebereikės.
Sėdėjau ir mačiau tai galvoja. Tai atrodė labai baisu, labai žygdarbiška ir labai nuostabu, o gal žiauru.
- Jis galėjo tiesiog su tavim sudegti, arba save paaukoti. Tai naujai išrastas prietaisas, na jo kombinzonas, jis buvo lyg ugnies gesintuvas, tai labai mistiška.
- Viskas gerai, bet ar nebuvo kitos išeities?
-  Suzan, - jis šiek tiek pašaipiai šyptelėjo. - Jis turėjo visas galimybes tave išgelbėti, jeigu jis būtų šokęs su tavim,žinai kas būtų buvę, tu būtum sudegusi, jis tiesiog paaukojo save dėl tavęs, Edas žinojo ką daro.|
- Nežinau dėl ko man taip yra, bet aš suprantu. Daugelis žmonių patyrę gaisrus, artimų žmonių nelaimes nebežino kur dėtis, - pakėliau akis ir pažiūrėjau į jo pilkąsias siaubūnes. - Dabar mane gelbsti tik tavo šiluma, - prisiglaudžiau prie Odrijaus. - Ačiū, Tau.
Mes tylėjome. Tylėjome ilgai. Nieko nenorėjome vienas kitam sakyti, bet ar to reikėjo? Nieko nereikėjo. Tik kelių šypsenų.
- Beje, tavo tėvai jau pusiaukėlėj į Paryžių, jie labai jaudinasi dėl tavęs.
- Pf, nėra ko, viskas "gerai".
- Ei, nebūk tokia.
_SŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪZAN!!!
O Dieve, Dieve Dieve Dieve Dieve.. Julija.
- Kaip tu? - ji prilėkė prie manęs ir iš kart sugrėbė už veido. - Kaip tu atrodai, tau būtinai reikia save prižiūrėti, kokia išblyškusi! Kaip tik visko pasiėmiau, lūpų blizgių, lakų, šešėlių, akių pieštukų....
- Jul, baik, prašauuuu, - nusviedžiau ant žemės visus jos tuos "laimės nešėjus" nuo lovos ir atsipūsdama atsiguliau.
- Kas jai? - išpūtusi akis paklausė rudaplaukio.
- Julija, jai reikia pailsėti...
- Aš suprantu, bet ji jau aštuonias savaites guli ir beje atrodo kaip zombė, atleisk, Siuzan, bet tai tiesa!
- Dėkui, - šyptelėjau,- aš ir pati žinau, drauge.
- Ach.. aš tave suprantu, bet tai negali toliau tęstis, jeigu tu taip gulėsi..aš manau,kad tau tikrai geriau nesidarys.
Nusukau veidą ir bandžiau klausytis paukščių giesmių.
- Siuze, gal ji ir teisi? - Odrijus bandė viską taisyti. - Gal tau reikia atsikelti ir gyventi toliau?
Atsisukau.
- Ir kaip man tai daryti? Manot man lengva?
- O kam lengva?! - Odris šaukė ant manęs. - Tu neįsivaizduoji kaip aš norėčiau būti Edo vietoj ir, kad dabar tu galėtum tiesiog su juo vaikščioti gatve ir džiaugtis pavasariu! Galvoji man nesunku žiūrėti į tave? Silpstančia    ne kas valandą, o kas minutę! Kiekvieną akimirką jaudintis, kad tau nepablogėtų. Tu jau septintą kartą klausi kaip viskas vyko, o aš septintą kartą turiu viską prisiminti tavo akivaizdoje, be visų prisiminimų kai tu miegi, ar kai einu tau pirkti kakavos! Prašau, negalvok taip..
Nežinojau ką pasakyti. Julija jau senokai buvo išsinešdinusi iš kambario.
- Atleisk.
- Ne, niekis.
- Atleisk.
- Siuzan, viskas gerai..
- Aš nežinojau.
- Dabar žinosi.
- Prašau, atleisk.
- Atleidžiu.
- Aš bijau.
- Aš taip pat.
- Nori pasivaikščioti?
Jis pakėlė akis.
- Labiau už bet ką.
- Tai einam.

ir taip viskas prasidėjo 1

-Kaip tau?
-Kaip man?! O kaip tu manai?
Jo akys degė, degė iš nevilties, atrodė lyg jis tuoj sudegs..sudegs..
-Prašau, pasakyk man..
-Tai nieko nekeičia, nei aš, nei jis to nenorėjome.
-Pati matai kaip viskas baigėsi.. - jis susikišo rankas į kišenes ir priėjo prie praviro lango. - Jis pats tai pasirinko, Siuzan.
-Viskas per mane, Odrijau, per mane.
Jis išėjo. Viskas liko. Kodėl ir jis nori mane palikti. Aš to nesirinkau. Edas išėjo. Išėjo man prieš akis. Kodėl taip atsitiko? Viskas. Man man reikia pailsėti.