Išvydusi pavasario žilumą nustebau. Visur buvo žalia, nors dar tik Kovo pradžia..o gal?..
- Kokia šiandien diena?
- Balandžio 4, o kas?
Jau praėjo 2 mėnesiai..
- Ne, nieko. Kas ten? - susiraukiau, nes pamačiau naują parduotuvę.
- Aaa.. čia nauja atsidariusi bandelių parduotuvė. Aš tau kartais atnešu šokoladinių iš ten ir šiaip neišsigąsk, daug kas pasikeitė.
- Eime į parkelį, - nenorėjau daug kalbėti, viskas buvo ir taip per daug sumauta, "daug kas pasikeitė", taip sakė Odrijus, manau jis teisus.
Parkelis buvo pustuštis, tik stambi moteris vedžiojo didelį labradorų veislės šunį. Atsisėdome priešais fontaną ir gerėjomės vaizdu.
- Ar dar yra tas kinų restoranas, kur tą dieną buvai mane nusivedęs vakarienės?
- Taip, daug žmonių po to ten lankėsi ir verslas nežlugo.
- Gal nori nueiti ten pavalgyti?
- Išalkai?- jis nusijuokė.
- Manau neprošal būtų užkąsti, - nusišypsojau jam, o mano veidą nušvietė saulė.
Jaučiausi miglotai, aplinkui rodėsi buvo dulkėta ir blanku..
- Apie ką galvoji?
- Mąstau, kad čia labai tylu.
- O ar taip ne visuomet būdavo, a?
- Ai, jau net nežinau, - nuleidau galvą ir man sudūrė į pilvą. - Ūh.., - susmukau ant plytelėmis išmargintos gatvės.
- Siuz, kaip tu? Kas yra?
- Man negera..
Nualpau.
PO 2 MĖNESIŲ..
- Na ką merginos, į sveikatą! Gurkštelėjome vyno ir sužiūrome viena į kitą.
- Megan, kaip tau su Džonu? Sakei pykstatės? - paklausė Julija.
- Na dabar jau viskas gerai, - ji tiesiog nusišypsojo. - O tau kaip, Siuze?
- Amm..su kuo?
- Na su Odrijum?
- Ką? Nesakiau? Jis išvyko, - mano lūpų galiukai šiek tiek nuslydo žemyn.
Kai man vėl pablogėjo, gulėjau mėnesį sanatorijoje. Kas dieną jis mane lankydavo. bet jo darbas labai įtemtas ir jis išvyko, bet pasakė " Kai grįšiu, pirmas žmogus kurį noriu pamatyti esi tu.", gal tai ir gerai, nežinau.
- O tu jam nieko nejauti? - iš virtuvės išlindo Kristė, kuri ruošė salotas.
- Geras klausimas, nežinau. Po Edo nebejaučiu nieko.
- Nesąąąąąmonė! , - sušuko Megan. - Tu neturi užsiklijuoti sau ant kaktos " Viskas", Dievaži! Siuze, tau tik 23 metai ir tu jau elgiesi kaip kokia 60 metų senutė!
- Eii, Megan, gi jai sunku, - bandė mane užjausti Julė.
- Aš viską suprantu, bet gyventi prisiminimais neverta. Reikia keltis ir eiti, ar ne?
- Aš ir einu, bet pasirengusi rimtiems ar iš vis santykiams, dar nesu, - gurkštelėjau darm vieną lašą vyno.
- O kas pasirengę? - truputį su sarkazmu sumurmėjo M.
Iš už sienos išlindo Kristen su salotomis:
- Pavyzdžiui aš manau, kad kiekvienam ateina metas, manau kai grįš Odris viskas susitvarkys, beje, kada jis grįšta?
- Po 7 mėnesių...
- Tai manau dar daug kas keisis, bet gal tau reikėtų prasiblaškyti, gal einam rytoj vakare į tą naujai atsidariusį klubą Silent gatvėje?
- Gal ir visai gera mintis, - net pati nesupratau ką pasakiau, ką? Negi sutikau?
- Tai OK, rytoj 19:00 h, prie to klubo, gerai pasiausim, - Julė atsisuko į mane. - O mes rytoj eisim apsipirkti!
Apsipirkti, prisimenu tai buvo žodis kurį aš tiesiog išrėkdavau. kai tik gaudavome su Jule algas iš kart bėgdavome į mažąsias gatveles, kuriose visuomet rasdavome naujausių kolekcijų rūbus. Tai buvo mūsų kaip ir paslaptis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą