Odrijus visą vakarą žiūrėjo į mane. Tiesiog žiūrėjo.
- Kažkas su manimi blogai? - susirūpinau dėl savo išvaizdos, keliom sekundėm pamiršau jį(Edą), ne, vėl prisiminiau.
- Ką? - O pradėjo juoktis, - viskas gerai su tavimi!
Kažkada norėjau,kad jis mane mylėtų, priglaustų kai būtų blogai, jaustų mano šypseną ar ašaras ir už daugybės kilomentrų, o dabar..dabar jis mano guodėjas - žmogus kuris mane gelbsti iš depresijos liūno.
- Ką galvoji? - jis prisėjo šalia.
- Galvoju, kad per ilgai tu mane jau kenti. Pasilgau Edo.
- Jo pasiilgo visi, mažiau ar daugiau, bet visi.
- Kas buvo po to?
- Po ko? - Odrijus kilstelėjo antakį.
- Po to, kai jis mane bučiavo ir pasakė sudie?
- Galima sakyti jis buvo lyg tas vandens lašas kurio reikėjo,kad gaisras dingtų, man tai atrodė neįtikėtina, jis užgožė viską, ugnis silpo, atras aukštas atsilaisvino ir mes galėjome įbėgti, tu buvai ten, gulėjai, tavo rudi plaukai raizgėsi aplink tavo rankas, o tavo veido beveik nesimatė, iš pradžių galvojome, kad tavo veidas..kad jis nudegė, bet ši mintis greit dingo.
- Kas jam buvo?
- Kaip manai? Jis krito iš antro aukšto ir tai buvo labai kilnus žygdarbis, tu įsivaizduok, jokia vandens žarna nesuvaldė ugnies, o jo prisilietimas ją tiesiog nuvijo, jis ketinosi stotis, bet jam nebeleido, jis pasruvo..daugiau tikiuosi nebereikės.
Sėdėjau ir mačiau tai galvoja. Tai atrodė labai baisu, labai žygdarbiška ir labai nuostabu, o gal žiauru.
- Jis galėjo tiesiog su tavim sudegti, arba save paaukoti. Tai naujai išrastas prietaisas, na jo kombinzonas, jis buvo lyg ugnies gesintuvas, tai labai mistiška.
- Viskas gerai, bet ar nebuvo kitos išeities?
- Suzan, - jis šiek tiek pašaipiai šyptelėjo. - Jis turėjo visas galimybes tave išgelbėti, jeigu jis būtų šokęs su tavim,žinai kas būtų buvę, tu būtum sudegusi, jis tiesiog paaukojo save dėl tavęs, Edas žinojo ką daro.|
- Nežinau dėl ko man taip yra, bet aš suprantu. Daugelis žmonių patyrę gaisrus, artimų žmonių nelaimes nebežino kur dėtis, - pakėliau akis ir pažiūrėjau į jo pilkąsias siaubūnes. - Dabar mane gelbsti tik tavo šiluma, - prisiglaudžiau prie Odrijaus. - Ačiū, Tau.
Mes tylėjome. Tylėjome ilgai. Nieko nenorėjome vienas kitam sakyti, bet ar to reikėjo? Nieko nereikėjo. Tik kelių šypsenų.
- Beje, tavo tėvai jau pusiaukėlėj į Paryžių, jie labai jaudinasi dėl tavęs.
- Pf, nėra ko, viskas "gerai".
- Ei, nebūk tokia.
_SŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪZAN!!!
O Dieve, Dieve Dieve Dieve Dieve.. Julija.
- Kaip tu? - ji prilėkė prie manęs ir iš kart sugrėbė už veido. - Kaip tu atrodai, tau būtinai reikia save prižiūrėti, kokia išblyškusi! Kaip tik visko pasiėmiau, lūpų blizgių, lakų, šešėlių, akių pieštukų....
- Jul, baik, prašauuuu, - nusviedžiau ant žemės visus jos tuos "laimės nešėjus" nuo lovos ir atsipūsdama atsiguliau.
- Kas jai? - išpūtusi akis paklausė rudaplaukio.
- Julija, jai reikia pailsėti...
- Aš suprantu, bet ji jau aštuonias savaites guli ir beje atrodo kaip zombė, atleisk, Siuzan, bet tai tiesa!
- Dėkui, - šyptelėjau,- aš ir pati žinau, drauge.
- Ach.. aš tave suprantu, bet tai negali toliau tęstis, jeigu tu taip gulėsi..aš manau,kad tau tikrai geriau nesidarys.
Nusukau veidą ir bandžiau klausytis paukščių giesmių.
- Siuze, gal ji ir teisi? - Odrijus bandė viską taisyti. - Gal tau reikia atsikelti ir gyventi toliau?
Atsisukau.
- Ir kaip man tai daryti? Manot man lengva?
- O kam lengva?! - Odris šaukė ant manęs. - Tu neįsivaizduoji kaip aš norėčiau būti Edo vietoj ir, kad dabar tu galėtum tiesiog su juo vaikščioti gatve ir džiaugtis pavasariu! Galvoji man nesunku žiūrėti į tave? Silpstančia ne kas valandą, o kas minutę! Kiekvieną akimirką jaudintis, kad tau nepablogėtų. Tu jau septintą kartą klausi kaip viskas vyko, o aš septintą kartą turiu viską prisiminti tavo akivaizdoje, be visų prisiminimų kai tu miegi, ar kai einu tau pirkti kakavos! Prašau, negalvok taip..
Nežinojau ką pasakyti. Julija jau senokai buvo išsinešdinusi iš kambario.
- Atleisk.
- Ne, niekis.
- Atleisk.
- Siuzan, viskas gerai..
- Aš nežinojau.
- Dabar žinosi.
- Prašau, atleisk.
- Atleidžiu.
- Aš bijau.
- Aš taip pat.
- Nori pasivaikščioti?
Jis pakėlė akis.
- Labiau už bet ką.
- Tai einam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą